Bebo

Karstadyrbis Vilkė išlenda iš savo dirbtuvės. Jo ūsai apkibę drožlėmis. Rankoje jis laiko apetitą žadinančių Kylio šprotų dėžutę ir šveičia juos čėpsėdamas.
- Ką jūs galvojate apie gyvenimą? - klausiu jį.
Vilkė nustoja kramtęs.
- Rytais galvoju kitaip negu vakarais, žiemą kitaip negu vasarą, prieš valgį kitap negu pavalgęs, o jaunystėje, ko gero, kitaip negu senatvėje.
- Teisingai. Galų gale išgirdau protingą atsakymą!
- Na gerai, jei jau jau pats žinote, tai kam tada klausiate?
- Klausinėjimas plečia akiratį. Be to, rytais aš klausiu kitaip negu vakarais, žiemą kitaip negu vasarą, prieš guldamas su moterim kitaip negu su ja permiegojęs.
- Permegojęs? - sako Vilkė. - Teisybė, tada viskas atrodo kitaip ! Visai buvau pamiršęs.
Nusilenkiu jam lyg vienuolyno priorui.
- Sveikinu asketą ! Vadinasi, jūs jau sutramdėte kūniškus geidulius ! Kas galėtų tuo pasigirti?
- Kvailystė ! Aš ne impotentas. Bet moterys elgiasi juokingai, sužinojusios, kad tu karstadirbys. Baidosi. Nenori nė kojos kelti į dirbtuvę, kai ten stovi karstas. Net tada, kai joms pastatai berlynietiškų blynelių ir portveino.
- O kur pastatai? - klausiu. - Ant nebaigto karsto? Tik jau ne ant poliruoto; nuo portveino lieka ratilai.
- Ant palangės. O ant karsto galima sėdėti. Juk tai dar visai ne karstas. Karstu jis tampa tiktai tada, kai jau guli numirėlis. O šiaip jis tiktai staliaus gaminys.
- Teisingai. Bet sunku visą laiką prisiminti tą skirtumą.
- Kaip kada. Kartą Hamburge turėjau damą, kuriai tatai buvo nė motais. Net įdomu. Pati užsigeidė gultis į karstą. Pripyliau pusę karsto minkštų, baltų eglinių drožlių; jos taip romantiškai kvepia mišku. Viskas šauniai klostėsi. Mudu iki valiai pasismaginome, bet paskui ji užsimanė keltis. O kažkur karsto dugne vienoje vietoje pasitaikė lašelis dar neišdžiūvusių prakeiktų klijų, drožlės išsižarstė į šalis, plaukai pateko į klijus ir prilipo. Ji truktelėjo kartą, kitą, o paskui paleido gerklę. Pamanė, kad numirėliai laiko ją už plaukų. Ji klykė ir klykė, kol atbėgo žmonės, taip pat ir mano šeimininkas, ją išvadavo, o mane išvijo iš darbo. Gaila - būtume maloniai padraugavę; gyvenimas mūsų nelepina.

Kropas, priešingai, yra filosofas.Jo nuomone, karo paskelbimas turėtų būti savotiška liaudies švente su bilietais ir muzika, kaip bulių kovose. Į areną turėtų išeiti abiejų šalių ministrai ir generolai su maudymosi kelnaitėmis, apsiginklavę lazdomis, ir tegu mušasi tarp savęs. Kurie liktų gyvi, tų šalis ir nugalėtų. Tai būtų daug paprasčiau ir geriau negu čia, kur kovoja visai ne tie žmonės.

"Tik viena literatūra ir įneša žmogui ramumą į širdį, šiek tiek jos skausmus nutildo; daila visados šlifuoja žmogų, - o taip visai blogai priseitų. Jos dasilytėjęs, vėl pradedi linksmai žiūrėti aplinkui, vėl pradedi tikėti...''